Kartą vienas vyriškis švelniai sušnibž­dėjo į ausį: „Norėčiau auginti kūdikį". „Aš neketinu tekėti", - karštligiškai atsakiau. Deja, piršlybomis net nekvepėjo. Tačiau tai nebuvo užuomina net ir apie nevedybinį šeimos lizdelį. Taip, jis iš tikrųjų no­rėjo kūdikio. Jis buvo jau viską apmąstęs ir pasiryžęs pats keisti sauskelnes, virti košes, supti lopšį... kad tik nereikėtų šalia savęs pa­kęsti kitos būtybės - moters.

Jis buvo svei­kas vyras, raiškaus, nors kiek brutalaus vyriško grožio. Išsilavinęs, bebaigiąs trečią dešim­tį. Jis netoleravo homoseksualiz­mo ir nieko bendro neturėjo su pedofili­ja. Tas prašymas skambėjo keistai.

 

Buvau girdėjusi, kad Prancūzijoje vyrai puolę į ne­viltį. Pasirodo, žaviosios prancūzės vi­sai neketina tekėti. Net jei ir išteka, tai pir­menybę teikia karjerai, o vaikus gimdo tik įkalbėtos sutuoktinių ir sulaukusios balzakiško amžiaus. Pagimdžiusios vėl sku­ba į darbą. Todėl Prancūzijoje atostogų „po gimdymo" vis dažniau ir dažniau ei­na vyrai. Jie nesigėdi virtuvės prijuosčių, mieliau nei moterys ima kūdikius ant ran­kų, išdidžiai stumdo vežimėlius žaliuose parkuose. Kaip gi kitaip pratesi giminę emancipuotų moterų šalyje? Tik jie, ki­taip nei mano kalbinti lietuviai, neketina atsisakyti savo žaviųjų nimfų.

 

„Noriu SAVO - juo nesidalinsiu..."

Dvidešimt aštuonerių metų Darius. Neaukštas, šviesiaplaukis, kalba lėtai, ap­mąstydamas kiekvieną žodį:

„Gyvenu kartu su tėvais. Nuo ryto iki vakaro plušu prie kompiuterio redakcijo­je. Namo neskubu - niekas nelaukia. Draugų neturiu, merginos irgi, tik kelias ištekėjusias drauges. Jos jau turi savo vaikus, ir jų kalbos sukasi apie mažylius. Tada pradedu manyti, kad gy­venimo prasmė ir laimė - vaikai. Bet kai pagalvoju, kad vaiką tektų auklėti abiem - man ir moteriai - apima pavydas. Aš no­riu turėti SAVO vaiką ir su niekuo jo nesidalinti. Kartais net sapnuose matau savo berniuką: žalioje vejoje su juo žaidžiu fut­bolą.

 

Ar mylėjau kada nors moterį? Taip. Labai. Žinau, kad daugiau nieko panašaus nejausiu jokiai kitai.

Edita buvo mano kaimynė, gyveno virš manęs. Buvome vienmečiai, kartu žaidė­me kieme, kartu užaugome. Kai mano tėvas porai metų ga­vo darbą Čekoslovakijoje, kartu pasiėmė ir mamą. Man buvo šešiolika, mokiausi vidurinėje mokykloje. Tą pavasa­rį į mano apartamentus „nusileido" Edi­ta. Kartu ėjome j mokyklą, ruošėme pa­mokas, mylėjomės. Glaudžiau prie vei­do jos delnus ir buvau laimingas.

Grįžus tėvams, Edita išsikraustė, bet draugystė ne­nutrūko. Susitikinėjome dar šešerius me­tus. Aš ja labai pasitikėjau. Neįsivaizda­vau, kad ateis tokia diena, kai ji mane pa­liks ir skubiai ištekės už vokiečio. Atgi­mimo metais visos stengėsi „ištekėti į Va­karus"...

 

Po to buvo ilgi ir „slegiantys" metai - griebiausi visko: degtinės, narko­tikų... Žvėriškai skaudant galvai, pyki­nant, krečiant drebuliui vieną rytą sąmonėje išgirdau kažkie­no balsą: „pakaks, privalai pradėti gyve­nimą iš naujo". Tik saugumo jausmas pa­šnibždėjo - be moterų. Per kelerius me­tus „išsigydžiau nuo Editos". Susiradęs pa­stovų ir gerai apmokamą darbą, pradėjau galvoti apie vaiką. Ieškau moters, kuri ga­lėtų išnešioti ir pagimdyti mano vaiką man vienam. Sumokėčiau didelius pinigus, jei ji atsisakytų kūdikio visam gyvenimui".

 

Psichologė Lolita Jankevičienė:

Žmo­gus - sudėtingas psichologinis mechaniz­mas. Teigiamų įspūdžių skalėje užtenka vieno, dviejų neigiamų įvykių, kad būtų sugadintas teigiamas emocinis fonas. Taip atsitiko ir šios istorijos herojui Dariui: ne­išsipildė jo gyvenimo vizija kartu su Edi­ta... Dabar jis jaučiasi vienišas, neturi draugų. Da­rius nepasitiki aplinkiniais, socialinėje ap­linkoje jaučiasi nesaugus. Jis mato vieną šios situacijos sprendimą: turėti kažką SAVO, gal vaiką...

Darius savo vienišumo pro­blemą bando išspręsti kitų sąskaita. Vai­ką iš tikro sunku „nusipirkti", kaip kad sunku nusipirkti tikrus jausmus. Sūnus nėra pyragas, kuriuo gali dalintis arba nesidalinti. SAVAS berniukas (pavardės pe­rėmėjas), žaidžiantis su juo futbolą, tėra tik vizija.

 

Manau, Dariui verta „suaugti", ryžtis išspręsti savo problemas (o jų tikrai yra) ir tik tada pagalvoti apie tėvystę. He­rojus galėtų tapti švelniu ir atsidavusiu tė­vu, norinčiu vaiko ne todėl, kad jo na­muose niekas nelaukia, o todėl, jog nori kitą padaryti laimingą.

 

„Aš galiu apmokėti jo mokslą užsienyje!"

Mindaugas - keturiasdešimt penkerių metų, santūrių manierų, tamsių plaukų vyras. Išsiskyręs. Dirba pasienio muitinėje:

„Niekada nesiskundžiau moterų dėme­siu. Tereikėjo spragtelėti pirštu, kad lai­mėčiau bet kurią pasirinktą moterį. Ve­džiau labai jaunas - devyniolikos. Po metų šeimos židinio pliušą sukapojo kandys - išsiskyrėm. Išėjau pas kitą. Ilgai blaškiau­si - tai su viena, tai su kita. Dabar įpratau nelepinti moterų savo dėmesiu, bijoda­mas kaip tik to, kad viena ar kita blinktels kaip prisirpęs vaisius prie mano šaltos krū­tinės. Priežas­tis? Vilniuje esu pasistatęs namą, ir neži­nau, ar moteris tekės už manęs, ar už na­mo.

 

Mano jaunystės draugai jau turi be­veik suaugusius vaikus, o aš lig šiol vie­nas. Kartą pasakiau, jei neturėsiu vaikų, tai per penkiasdešimtąjį gimtadienį nušok­siu nuo tilto į jūrą. Nenoriu sulaukti nu­šiurusios senatvės. Suprantu, kad savo vai­ką turėti jau per vėlu. Be to, nepakenčiu rėkiančių pyplių. Aš paniškai bijau jų gležnumo. Norėčiau vaiko ne jaunesnio kaip ketverių metų.

 

Buvau sumanęs įsi­vaikinti. Kartą vaikų namuose prašiau ma­žylio - sūnaus. Esu įsitikinęs, jog viskuo jį aprūpinčiau, net už jo mokslus užsieny galėčiau sumokėti. Įstatymas įsūnyti ne­draudžia. Bet vaikų namuose mane suti­ko nepatikliai. Buvau nužiūrėjęs vieną gu­vų berniuką. Šnekėjausi su juo ir pajutau, jog jis panašus į mane. Deja, kaip vėliau sužinojau, jį neseniai įsūnijo jauna šei­ma.

Sutikčiau paimti ir kitą vaiką, tačiau man pasakė, jog bevaikės šeimos laukia po kelerius metus, o ką jau ten apie vie­nišių kalbėti. Darbuotojoms sunku pati­kėti, kad vyriškis gali deramai rūpintis ma­žyliu. Pradėjo įtarinėti. Kai paklausiau, ko­dėl sukėliau tokį nepasitikėjimą, atsakė, jog vieniši vyrai labiau linkę į įvairius iš­krypimus..."

 

Psichologė L.Jankevičienė:

Mindaugas irgi jaučiasi niekam nereikalingas, vieni­šas. Jis neturi artimo sielai žmogaus ir BI­JO saulėlydį sutikti vienas. Jis moterų dė­mesio sulaukia pakankamai, bet nepasitiki, todėl blaškosi. Gal ieško tobulybės? Būtų gerai, kad vaikas netaptų dar viena blaškymosi už­gaida: noriu keturmečio, noriu berniuko. Keista, kad Mindaugui kalbant apie kūdi­kius, išsprūsta žodžiai „neapkenčiu, bi­jau". „Aš galiu apmokėti jo mokslą užsienyje" - labiau primena galios demonst­ravimą nei tikrą norą turėti vaiką.

Min­daugas šalia sūnaus gali likti toks pats vie­nišas ir besiblaškantis. Einantis laikas nie­ko negydo ir neišsprendžia, tai gali pada­ryti tik pats žmogus. Būtina sąžiningai at­sakyti į klausimą, ko iš tikro Mindaugas nori. Atsakyti sau pačiam.

 

Jei Mindaugui pavyktų „gauti" vaiką, ką geriau jam įsivaikinti - mergaitę ar ber­niuką?

Psichologė L.Jankevičienė:

Kaip jau minėjo pats Mindaugas, jis rinktųsi ber­niuką. Greičiausiai tai dėl visuomenės nuomonės. Gal ir teisingas jo sprendimas. Iki dvejų metukų vaikui svarbiau mama. Vėliau prasideda Edipo kompleksas - berniukai įsimyli mamą ir pradeda nekęsti tėvo. Meilės objektu galėtų būti „tėvo" sesuo, teta arba kita moteris, kuri bendrau­tų su berniuku. Apie penktus šeštus me­tus Edipo komplekso fazė baigiasi. Ir jei santykiai šeimoje šilti, berniukas susita­patina su tėvu, iš jo ima pavyzdį. Šia pras­me mergaitei svarbiau motina.

 

„Mano žmona laiko tris vilkšunius..."

Penkiasdešimtmetis verslininkas Anta­nas - gerų akių, jau žilstelėjęs vyras. Pa­gal išsilavinimą - pedagogas. Jam vaikų namuose pasakė, kad negausiąs vaiko be žmonos sutikimo:

„Užauginome vieną sūnų. Jis sukūrė savo šeimą ir išvažiavo į kitą miestą. Dirb­damas mokykloje, su vaikais visada su­tardavau. Tiesiog juos mylėjau tokius, ko­kie jie buvo. Kartais sutinku savo buvu­sius mokinius. Nuoširdžiai pasišnekame. Džiaugiuosi dėl jų. Mano mokiniai jau pa­tys augina savo vaikus.

 

Skurstančioj mo­kykloj dirbti nenorėjau, todėl prieš septy­nerius metus pasitraukiau ir sėkmingai už­siėmiau verslu. Tačiau širdis liko ten, kur patiklios vaikų akys. Į mokyklą grįžti jau per vėlu, o ir nenoriu dirbti „valdiškuose namuose". Ne kartą esu šelpęs vaikų na­mus. Jaučiu, kad pats norėčiau ir galėčiau vaikus auginti ir jais pasirūpinti. Pinigų turiu daug, turiu dviejų aukštų namą, ke­letą automobilių. Mano žmona laiko tris vilkšunius, kuriuos, savaime suprantama, aš šeriu. Geriau auginčiau vaikus, bet žmona nesutinka. Lyg aš be žmonos bū­čiau ne žmogus.

Moteris, su kuria gyve­nau tiek metų, beje, taip pat buvusi pe­dagogė, šiandien domisi tik kosmetikos kabinetais, soliariumais, prabangiomis parduotuvėmis... O aš, kol žmona „de­ginasi" kosmetikos kabinetuose, nuva­žiuoju prie vaikų namų. Pro tvorą stebiu juos, likimo paženklintuosius, ir įsivaiz­duoju mažylius, bėgiojančius mano na­muose, kurie dabar paskendę prabangoj ir liūdesy..."

 

Psichologė L.Jankevičienė:

Antanas pir­masis iš aptartų vyrų prabyla apie šiltus jausmus vaikams: „mylėjau tokius, kokie jie buvo..., džiaugiuosi dėl jų". Ir dabar jis nesavanaudiškai šelpia vaikų namus. Nors verslas Antanui puikiai sekasi, jis vis tiek jaučiasi savęs iki galo nerealizavęs: „širdis liko ten..." Savo namus mato kaip liūdesio namus, nes ten nebėgioja vaikai, o tik trys dideli vilkšuniai.

 

Manau, kad An­tanas tikrai galėtų nemažai duoti šilumos, gerumo našlaičiams. Galima suprasti ir žmoną: nieko negalėjusi sau leisti iš pe­dagogės uždarbio, skuba pavyti praėju­sius metus.

Pagrindinė Antano problema - kompromiso su žmona (ar jau tik mote­rimi, su kuria pragyveno TIEK metų) neradimas. Turbūt įmanoma vilkšunius palikti sočius, o „avelės" galėtų bė­gioti po didelį, prabangų namą.

Vaiką auginančių vienišų mamų yra gerokai daugiau, nei vienišų tėčių. Ką ten gerokai: šis santykis skiriasi kaip diena ir naktis. Apie vienišus tėvus ir tėvystės instinktą plačiau papasakoti sutiko psichologė Lolita Jankevičienė.

 

Ar gali vienas vyras užauginti sveikos dvasios vaiką?

Svarbiau­sia, kad prieš tapdamas tėvu būtų emo­ciškai pasiruošęs. Pirmiausia turi atsakyti į klausimą: kokie jo motyvai? Jei jo moty­vai nukreipti į vaiką, tai viskas turėtų būti gerai. Nors vaikui geriausia augti, kai šei­moje yra ir tėvas, ir motina. Bet vėlgi, geriau jau turėti kurį nors vieną iš tėvų nei augti vaikų namuose.

 

Įsivaizduokime, jog vyras, trokštantis vienas auginti vaiką, surado mo­terį, kuri jam pagimdė kūdikį ir jo atsisa­kė. Tėvas sėkmingai augina mažylį, ta­čiau juk neišvengiamai ateina diena, kai vai­kas paklausia apie mamą...

Jokiu būdu negalima sakyti, kad nusipirko vaiką, nes tokie žodžiai labai žeidžia. Be to, ketve­rių metų (tiek metų turėtų pirmą kartą apie tai paklausti) vaikui tai būtų sunkiai su­vokiama. Geriau sukurti istoriją, kuri nebūtų nei tiesa, nei melas.

Pokalbis turėtų prasidėti nuo to, jog tėtis vaiką labai myli, jo labai troško, kad jiems abiems kartu gera. Vertėtų pasakyti, jog yra vaikų, kurie gyve­na tik su mama, o dar kiti gyvena tik su tėvu. Pirmam kartui užtektų to, kad juodviem ir taip gerai, nors ir neturi mamos. Svarbu susilaikyti nuo pažadų, jog galbūt kada nors atsiras ir mamytė.

 

Problema iš­kils, kai vaikas paklaus griežčiau. Sakyti, kad numirė, negalima, nes nėra nei nuo­traukų, nei motinos daiktų, jokios vizijos. Sakyti, kad paliko irgi negalima - tai skaudina. Nė vienas žmogus nenori būti paliktas. Geriau kalbėti apie tai, jog ma­ma tavęs laukė, tave išnešiojo ir pagim­dė. Tačiau ji buvo labai jauna ir išsigandusi, todėl vaikelį auginti pasiėmė tėtis. (Panašiai apie mamą reikėtų pasakoti ir įvaikintam sūnui ar dukrai.)

 

Apie dvidešimtus vaiko gyvenimo metus gali­ma pasakyti teisybę. Reakcija gali būti įvairi. Jis gali paklausti: „Kokią turėjai teisę užsisakyti mano gyvenimą kaip picą? Ko­dėl pasmerkei gyvenimui be mamos?" Ki­tas variantas, mažiausiai tikėtinas, padė­ka, kad paleido į šį gyvenimą. Tiesa abiems gali būti labai skaudi.

 

Kokiam vyrų tipui nerekomenduotu­mėte auginti vaiką?

Infantiliš­kam. Tai vyras, kuris visada liks vaiku. Ir jo noras įsivaikinti - tai paieška žaidimų draugo. Dažnai tai būna vyrai, neturėję arba išgyvenę sunkią vaikystę. Todėl įsi­sūnydami siektų „atsigriebti". Tačiau bai­siausia, kad pažaidę lyg niekur nieko gali atsisakyti mažojo „draugo".

 

Kiek stiprus yra tėvystės instinktas?

Pasaulyje iki šiol ginčijamasi, ar yra motinystės ir tėvystės instinktai. Nes instinktas - tai el­gesio norma, kuri turi tam tikrose aplin­kybėse pasireikšti. Taigi yra jis ar ne? Jei yra, tai kaip paaiškintume, kad tėvai pa­meta vaikus, kodėl jis „nesuveikia"? Ko gero, tai nėra įgimta.

 

Tėvystės ir motinys­tės instinktai yra lygiaverčiai. Tik berniu­kai yra taip auklėjami, kad, neduok Die­ve, pravirks arba bus labai meilūs. Vyrai nėra skatinami reikšti ir viešai rodyti savo jausmus. Todėl viešai prisipažinti, jog nori auginti kūdikį, vengia. Jie bijo giminėms, kaimynams pasirodyti gležni, jautrūs ir „nevyriški". Argi ši situacija neprieštarau­ja pati sau? Jei vaiką augina vieniša, ves­tuvių puotoj nedeginusi vainikėlio mote­ris, ji pasmerkiama. O jei vaiką augina vienišas vyras - visuomenė pasiruošusi jam šventojo aureolę „prikabinti".

 

Ar Lietuvoje yra vyrų, auginančių naš­laičius, tikslių duomenų gauti nepavyko. Nei Statistikos departamentas, nei Gyven­tojų registras tokiais atvejais nesidomi. Agentūros „SOS vaikai" vadovė Elena Ku­bilienė sakė, jog pati pasirūpinusi, kad du trisdešimtmečiai vyrai gautų teisę globoti našlaičius. Vienas iš jų vėliau susirado ir žmoną. Kokie tai buvo vyrai? Pasišventę. Į aukštesnį dvasinį laiptelį palipę. Šie vy­rai realizavo tėvystę.

 

Tačiau daug daugiau yra vienišių, kuriuos varžo „jos dideny­bės" visuomenės nuomonė. O ji negai­lestinga: vyrai - nepataisomi egoistai, te­siekiantys patenkinti savo „neaiškius" po­reikius, vyras su svetimu vaiku - tai pedofilas ar dar koks nors iškrypėlis. Šitokie kaltinimai daugeliui vyrų užgožia norą pa­dėti likimo nuskriaustam vaikui.

 

Jūratė Petraitienė