Vaikams reikalingas specialus paaiškinimas apie vaistus, jų
poveikį, vartojimą, taip pat labai svarbus yra teigiamas emocinis nusiteikimas
gydymui apskritai.
Toliau kalbėdama apie vaiko vidinio ligos paveikslo formavimosi sąlygas,
norėčiau pažvelgti į sergančio vaiko psichologiją kiek netradiciškai, remdamasi
viena iš šiuolaikinių psichoterapijos teorijų - tranzakcine analize.
Jos kūrėjas Erikas Berne pastebėjo, kad vaikas, patekęs į
naują ar jam grėsmingą aplinką ir siekdamas joje išgyventi, priima tam tikrus
sprendimus. Šie fiksuojasi pasąmonėje ir sudaro pagrindą savitam gyvenimo
planui, vadinamam gyvenimo scenarijumi. Užaugęs ir pakliuvęs į situacijas,
kurios kažkuo primena grėsmes, buvusias vaikystėje, toks žmogus ima vykdyti savo
susikurtą scenarijų. Tačiau jis neatsižvelgia į tai, kad toks scenarijus
nulemtas vaikiškų sprendimų, visiškai neadekvačių ir netinkamų šiandien.
Tokio elgesio priežastis - ego būsena, vadinama „vaiku", kuri
fiksuota kiekvieno žmogaus pasąmonėje. Kadangi, priimdamas sprendimus, vaikas
neturi pakankamo žodžių bagažo, tai jis pasirenka kitokį kelią išgyvenimui -
elgesį ir jausmus.
Tuo remiantis ir formuojasi gyvenimo scenarijus - jame nėra
verbalinių motyvų, vyrauja tam tikras jausmų ir elgesio planas. Jis ir imamas
vykdyti akistatoje su grėsme.
Yra aprašyta daugybė sutrikimų, kurie tėra reakcija į
nemalonią aplinką. Mokslininkai R. ir M. Gouldingai pabrėžė, kad daugelis
somatinėse klinikose besigydančių pacientų vaikystėje susilaukdavo ypatingo
dėmesio iš tėvų tuomet, kai kuo nors susirgdavo. Jie, siekdami tokio paties
dėmesio, nesąmoningai (pabrėžiu, n e s ą m o n i n g a
i ) yra nusprendę sirgti ir toliau.
Deja, tokie žmonės neįgali atkreipti į save dėmesį kitokiais,
adekvačiais, būdais, todėl jų vaiko ego būsenos pasirinktas kelias susilaukti
dėmesio yra fizinė liga. Taip jie "užsiguli" ligoninėse, ilgai sveiksta nuo
įvairių ligų. O kai kyla grėsmė, kad bus pasakyta, jog jų būklė pakankamai
pagerėjo ir gydymą jau galima nutraukti, atsiranda naujų simptomų, dėl kurių
gydytojas vėl priverstas skirti dėmesį tam pačiam pacientui.
Taigi, vienas iš būdų fizinei negaliai, turinčiai
psichologinę prigimtį, kilti - ankstyvosios vaikystės sprendimai, kuriais
siekiama susilaukti dėmesio.
Tuo tarpu kitais atvejais, kaip sakė viena iš žymiausių
analitikių F. English, „nerimas, frusracija, pyktis ir skausmas gali būti
pakeisti somatiniais atitikmenimis, ypač skrandžio, odos ir kvėpavimo
problemomis". Ir šis mechanizmas gana paprastas.
Tam tikrose šeimose leidžiama patirti vienokį ar kitokį
jausmą, o dar kitoks jausmas yra draudžiamas. Ne mažiau svarbu visos visuomenės
kultūra.
Geras to pavyzdys būtų visiems gerai žinomas „patarimas"
mažiems verkiantiems berniukams: „Tikri vyrai neverkia", o mažoms pykstančioms
mergaitėms – „Mergaitei pykti negražu". Taip vaikas mokomas atsisakyti kažkokio
jausmo (šiuo atveju - liūdesio ar pykčio).
Matydamas neigiamą aplinkinių reakciją į savo jausmą, vaikas
nesąmoningai nusprendžia atsikratyti juo.
Tačiau visuomet tuščia vieta užpildoma kuo nors kitu. Tas
kažkas dažniausiai būna somatinė liga. Juk nėra nė vienos mamos ar tėvo, kuris
„draustų" savo vaikui sirgti ar sergantį atstumtų.
Taigi nesunku suvokti, kaip tam tikri jausmai pakeičiami
fiziniu atitikmeniu. Tranzakcinės analizės požiūriu, dažniausios psichosomatinio negalavimo priežastys yra dvi -
pasąmoningas noras susilaukti dėmesio ir tam tikrų jausmų pakeitimas fiziniu
atitikmeniu.
Grįžtant prie labiau apčiuopiamų dalykų, t.y. atliktų
studijų, buvo pastebėta, kad ypač didelę reikšmę vaiko vidinio ligos paveikslo
formavimui turi tai, kas įvyko neseniai.
Skausmo, diskomforto, pavojaus, nerimo, baimės, panikos
išgyvenimai, artimojo netektis ar sunki kartu gyvenančio giminaičio būklė – šie
ir panašūs dalykai atliks neigiamą vaidmenį. Tačiau sėkmingai pasveikus po
ligos, optimistiškai nusiteikę artimieji visada sudaro gerą foną.
Dėl vaikų asmeninių charakterio bruožų (pvz.: kuklumo,
drovumo, emocinio labilumo, nepastovumo ar ūmumo), įtakojant paveldimumui ir
auklėjimui, formuojasi tos ar kitos vyraujančios emocijos, motyvacijos ir
interesų kryptingumas. Tai gali būti - simptomų ir ligos ignoravimas,
nekritiškumas savo būklės atžvilgiu, perdėti lūkesčiai gydymo rezultatams. Arba
atvirkščiai - perdėtas ligos sunkumo vertinimas, įtampa ir nerimas, visiškas
pesimizmas ligos prognozių atžvilgiu.
Paskutinis faktorius, apie kurį norėčiau pakalbėti - tai
ligos metu vaiką lydinčios psichotraumuojančios aplinkybės. Pirmiausia - tai
hospitalizacija, kurios metu vaikas yra izoliuojamas iš jam įprastos aplinkos,
apribojamos jo laisvės.
Kartu su atsiskyrimu nuo artimų jam žmonių vaiko saugumo
jausmą, pasitikėjimą savo gerove sugriauna rėžimo pasikeitimas, darželio ar
mokyklos lankymo nutraukimas.
Vaiko reakcija priklauso nuo: vaiko amžiaus, šeimos santykių,
hospitalizacijos trukmės, kiek kartų ir dėl kokių priežasčių buvo anksčiau
gydytas stacionare ir kaip tada reagavo pats vaikas bei jo tėvai.
Tyrimais nustatyta, kad į svetimų žmonių buvimą pirmų šešių
mėnesių kūdikiai reaguoja elgesio pasikeitimu, nerimu, domėjimosi aplinka
susilpnėjimu. Jeigu nuo motinos atskiriami šešių-septynių mėnesių amžiaus
kūdikiai, jie praranda būtiną jų egzistavimo patvirtinimą ir tai sukelia didelį
nerimą.
Dviejų-keturių metų vaikas, nors ir suvokia, kad tėvai
sugrįš, tačiau dėl laiko suvokimo nesubrendimo nežino, kada tai įvyks. Todėl jis
labai nerimauja, dažnai negali pritapti naujoje aplinkoje. Tokios vaikų iki
penkių metų reakcijos gali užsitęsti.
Yra duomenų, kad po išrašymo iš stacionaro 22 procentai vaikų
turi adaptacijos sunkumų, elgesio sutrikimų, irzlumą, neklauso savo tėvų, jiems
sutrinka miegas. Daug rečiau, bet pastebėta, jog atsiranda enurezė, afektas,
valgymo sutrikimai, kalbos defektai.
Reziumuodama tai, apie ką kalbėjau, noriu sau, mums visiems
palinkėti sugebėjimo vaikui suprantama kalba, nuoširdžiai ir suprantamai
paaiškinti situaciją, paruošti vaiką gydymui ir taip sumažinti jo nerimą.
Neįvertinus vaiko ligos suvokimo ypatumų, galime sulaukti labai priešiškos
reakcijos. Geriausi vaistai, kurie šiais laikais iš tikrųjų dažniausiai labai
skanūs, gali būti neveiksmingi.
Taigi, stebėkim ir nuraminkim vaiką, pakeiskim jo
įsivaizdavimą apie skausmą ir gydymą, ir taip padėsim sergančiam vaikui nugalėti
ligą.
Aurima Dilienė