Pabandykite išspręsti šį pedagoginį – psichologinį uždavinį:

 

„Mama bara penkerių metų sūnų, kad šis iš dėžutės su įvairios spalvos siūlais nepaėmė paprašyto šviesiai žalios spalvos siūlų kamuoliuko. Pritrūkusi kantrybės, mama parodė vaikui tą spalvą mezginyje. Vėl paprašius paduoti tą pačią spalvą, berniukas, vos žvilgtelėjęs, greitai surado reikiamos spalvos siūlus.“

 

Taigi, klausimas – kodėl vaikas, taip ilgai vargęs, galiausiai sugebėjo įvykdyti užduotį? Juk uždavinio sąlygoje pasakyta „vos žvilgtelėjęs“ – vadinasi, berniukas pamatė tą spalvą ir teisingai atrinko. O kodėl vaikas nesugebėjo įvykdyti mamos paliepimo iš pat pradžių?

 

Svarbiausia – praktika

Norint išmokyti vaiką pažinti spalvas, galima naudoti du vienodus rinkinius spalvotų pieštukų, flomasterių, kaladėlių ar spalvoto popieriaus juostelių. Vieną komplektą vienodais tarpais išdėliokite ant stalo, o kitą – atiduokite vaikui sakydami: „Padėk tos pačios spalvos daiktą (pieštuką, juostelę) po tokiu

pačiu“. Jei vaikas mažesnis, vertėtų parodyti, kaip dėlioti.

Mažyliui atlikus šią užduotį pamatysite, kaip betarpiškai jis skiria spalvas.

 

Jei pasitaikys klaidų, nenusigąskite. Tuo labiau, be reikalo vaikelio nebarkite. Jau Z. Froidas teigė, kad ankstyvo amžiaus vaikai pagrindines spalvas dažnai skiria be klaidų. Pagal psichologus, dviejų-trijų metų vaikai gerai skiria geltoną, raudoną, žalią, mėlyną - pagrindines spektro spalvas.

 

Normalu, jei iki penkerių metų amžiaus vaikas painioja atspalvius.   Dėliojant spalvotus pieštukus, juosteles ar ką kita pasitaikančių klaidų kiekis priklauso nuo vaikelio amžiaus. Kuo vyresnis vaikas, tuo mažiau klaidų. Paprastai nuo penkerių metų vaikai skiria tiek spalvas, tiek atspalvius.

Vertėtų susirūpinti, jeigu trejų metų sulaukęs mažylis visiškai neskiria spalvų ir nežino nė vienos pavadinimo.

 

Kaip pavadinti ir nepagadinti

Atlikus pirmą užduotį – išdėliojus abu pieštukų rinkinius ant stalo – pabandykite paklausti vaiko, kaip vadinasi kiekviena spalva. Štai tuomet ir galėsite atsakyti į straipsnio pradžioje iškeltą klausimą: juk berniukas nežinojo tos spalvos (šviesiai žalia) pavadinimo, o mama neatkreipė į tai dėmesio. Tai gana dažnai daroma klaida – mama (ar kitas su vaiku bendraujantis asmuo) konstatuoja, kad mažylis nepažįsta spalvų, nors jis tiesiog nežino spalvų pavadinimų.

 

Ankstyvojo amžiaus vaikasm kiekvieną kartą teisingai pavadinti spalvą labai sunku, nes jiems dar nesusiformavę patvarūs ryšiai tarp spalvos ir jos pavadinimo. Sulaukus maždaug ketverių metų amžiaus vaikas gali neklysdamas įvardinti pagrindines spalvas, o šeštaisiais gyvenimo metais vis tiksliau pavadina ir atspalvius.

Kaip matome, spalvų skyrimas priklauso nuo vaiką supančios aplinkos ir jo sugebėjimų, o spalvų žinojimas – nuo suaugusiųjų. Vaikučiai labai imlūs, greitai visko išmoksta, tiesiog vaiko lavinimui tėveliai turi skirti daugiau dėmesio.

 

Mokantis labai svarbu neskubėti. Tegul išmoksta atpažinti ir įvardinti mėgstamiausias spalvas, pvz., geltoną ar raudoną. Vaikutis mokytis gali bet kur: žaisdamas namuose (atrinkti ar parodyti vienodos spalvos žaislus), būdamas lauke (parodyti vienodos spalvos gėlytes, akmenukus, įvardinti pravažiuojančių mašinų spalvas), parduotuvėje ir t.t. Svarbu, kad jam būtų įdomu. Ir dar – vaikui spalvos įvardinimą lengviau bus prisiminti per asociacijas (geltonas kaip saulė, žalias kaip žolė, raudonas kaip pomidoras). Juk niekam ne paslaptis, kad kartojimas –  visų mokslų motina.

Fotografė Jūratė Čiakienė
Tel. 8 686 53636

 

Irena Sabienė