o buvo taip....likus iki gimdymo menesiui, kiekviena savaite po du kartus lankiausi pas savo akusere. ji vis stebejo gimdymo kanalus. vyras vis veziodavo, o jau atsibodes buvo pilvas. toks didelis didelis. ir dar keliai link vilniaus tyzenhauzu ligonines buvo remontuojami, tai toliausiais ratais tekdavo vaziuot, kad pasiektume.na pagaliau viena treciadieni apsilankau pas gydytoja ( jau buvo 38 sav), o gimdos kaklelis kaip kietas, taip kietas, gleiviu kamscio ner.... sako dar atvaziuok rytoj ir tada galvosim. vel vaziuojam rytojaus ryta visokiais aplinkeliais..... ir vel jokiu pakitimu. tada gydytoja ir klausia- rinkites data, kitos iseities nera, nes dvynukai jau ten senai sunkiai telpa! pasakiau, kad kuo greiciau- rytoj. ir stai rytojaus diena penktadieni su vyru ir su tasem atvykom operuotis. vyras ne minutes nepaliko nei manes, nei tuoj uzgimsianciu maziuku- ejom i procedurines, i persirengimo kambarius, dar visur...... tik i operacine jo neileido ir stai leidzia i stubura nuskausminamuosius, paguldo.... kazkaip svaigsta galva..... anesteziologe visad kalbina...... ir isgirdau riksma..... mano gydytojai talkininkaves operacijoje kitas gydytojas vyras pasako- tuoj isgirsit kita riksma. ir isties po minutes- kitas riksmas, akyse pasirode asaros....... buvau laiminga.
po akimirkos akusere atnese dvynukus prie manes suvyniotus i siltus pledukus. matesi tik veidukai. nesugebejau pati ju paliesti ir paglostyti ranka, padejo anesteziologe.....
vat.....
tai vyro nebuvo prie taves operacinei, pas mus tai leidzia jei matosi ir ceraris planuotas, vyras sedi salia moters galvos ir taip pat viska kartu isgyvena
na sūnaus gimimą beveik aprašiau cezario skyriuj. gimė 38 sav.iš vakaro pradėjo pykint, jaučiau kad greit važiuosiu. sekančią dieną(šešt.) po piet ~15val. išėjo gleivių kamštis, tai susiruošiau ir su vyru išvažiavom. 18 val. paguldė. 21val. prasidėjo sąrėmiukai. 22val lipant į vonią nubėgo vandenys ir prasidėjo sąrėmiai.~24.30v. palaipino ant stalo . sukviesti buvo visi gydytojai, bet laimingai 1.05 gimė sūnus. po atsiurbimų ir atgaivinimo (virkštelė apsisukus aplink kaklą ir per pažąstį) padėjo ant krūtinės, bet kurį tuoj vėl išnešė, nes labai dejavo. pasirodo sulūžęs.kadangi mano sąmonė buvo pritemus arba dingdavo, daug ką atgamino pasakodamas vyras. po to~ 1 val. siuvo. vaikas para reanimacijoj. ten jį ir maitindavau.
3200kg. 52cm
prasidėjus 37 sav.apie 3 nakties nuėjau į tualetą ir nubėgo vandenys.dukrą gimdyt išvažiavau naktį- apie 5val. greitoji paleido,seselės įsileidžia, pradeda pildyt dokumentus.laukiam. man vandenys nubėgę, bet sąrėmių nėr, sėdim su vyru šnekučiuojamės. klausia- ko atvažiavai? sakau- gimdyt, vandenys nubėgo. jos greit pildytus popierius suplėšo ir dideliu greičiu pildo iš naujo. mes su vyru tik susižvalgėm ir vėl sėdim.
palatoj atsidūriau 6 val ryto. sąrėmių nėr, skaitau žurnalą, kalbamės, seslė juokias ar ilgai taip. ~7 pasidėjo sąrėmiukai.kaklelis mažai atsivėręs leido skatinamuosius~8 sąrėmiai.9 ant stalo. 10.10 gimė dukra. apie val. siuvo.
parą renimacijoj pastebėjo ir atnešė į palatą. maitinti ėjau ten.
3810kg. 56cm
O as labai nenorejau gimdyti nakti, o vyras prase kad tik ne pirmadieni. Mano mergyte labai punktuali gime laiku, o saremiai prasidejo 21:00 sekmadieni Pradzioj nestyprus net neleidau sau pagalvoti kad jau prasideda, bet jau apie 24:00 jauciu kad kartojasi kas 10 min sakau vyrui turbut jau, paskambinau savo priziurinciai gydytojai ji pasake ruoshtis vaziuoti i gim.namus, ten mes buvom apie 2:00 val ryto kaklelis buvo atsidares 2 cm. Nusprendziau bandyti be epiduro gimdyti, bet nezinojau ar iskesiu, nes labai jau miego norejosi. Vyras buvo visa laika salia, gulejom atskiroj palatoj su teliku, vyras dar sugebejo miegoti, o ash atrodo tik uzsimerkiu kai vel saremiai as vyrui rekiu tas atsikelia ir puola mane masazuoti. 5 val ryti atvaziavo gydytoja, kaklelis atsiveres 4 cm, pagulde i vonia (tai buvo didziausia mano klaida), miego noriu o karstoj vonioj visai iegos apleido vos ish jos islipau, o dar abziurejus mane man pasake na jei pati gimdysi tai nezinau ar iki 12:00 pagimdysi, na jau ne galvoju daugiau negaliu kenteti nes 6 val ryto buvo 6 cm. 7 val ryto ileido epidura pajutau palaima, dieve jokiu skausmu, leido pamiegoti valanda mums su vyru. Apie 8-9 val. vandenys man nuleido ir sake turiu uzsimanyti kaku. Vaikstau sakau nenoriu as nieko ir nejauciu nieko, sakau niekas nevyksta, na gydytoja sako gulkis paziuresim, tik atsigulu o ji man sako kad vaikeli jau galvyte lenda tada kazkaip viskas atrodo greitai pradejo suktis, kvepuok stumk, stumk, kvepuok... 9:58 gime mergaite 57 cm, 4086 kg, kai ash ja pamaciau pradejau garsiai balsu zliumbti net veida uzsidengiau toks keistas jausmas apeme, net nezinau kaip apibudinti. Pagulde ant krutynes, tuo momentu net nejauciau kaip siuvo, tik jutau ta angeleli ant saves, atrodo laikas tada sustojo matau kad vyras tik po palata "skraido" laimingas ir fotografuoja mus. As nezinau kaip istverciau viska jeigu salia nebutu vyro ir skausme ir dziaugsme
Na o mano istorija kazkur jau rasiau bet dar karta parasysiu saremiai prasideo sestadienio ryta nuvarem i ligonine sako dar tik 1 cm atsivere vaziuok namo pavaiksciok gerai kur ir vakare greiciausiai grysi. Kur tau taip savaite beveik dar ir i darba ejau iki paskutines dienos buvo ketvirtadienis iseidama namo dar visiem geru nauju metu palinkejau ir sakau susitiksim pirmadieni, neisejo taip 2:30 penktadienio ryta kai plyso kazkas pilve net pasokau is miegu issigandus vandenys nubego tai iskart kaip kas degtu su vyru i ligonine, paziejo sako jo nubego vandenys tai as net juokiaus sakau zinau jau 3 kartus persirengiau o vistiek slapia kiarai buvau niu ka taip visa diena pralaukem vis kaip 1 cm taip 1 cm liepe ir vaiksciot ir apie pietus i karsta vonia ikiso tada pradejo po truputi atsidarinet gimda na ir 19:53 pasigimdziau dukryte zodziu teko ilgokai jos laukt. Tikiuos kad antroji pupa greiciau islys ir nekankins taip ziauriai mamytes
Sveikos, mamytės, ir aš nutariau parašyti savo gimdymo istoriją.
Pradžių pradžia...
Su vyru jau kurį laiką galvojam, kad norėtumėm vaikelio, savo mažulėlio.
Buvom operos ir baleto teatre. Per pertrauką, pamačiusi želė su grietinėle taip jos užsimaniau, ir su tokiu pasimėgavimu valgiau.. Nebuvau saldumynų mėgėja, tad nelabai supratau, iš kur toks keistas noras. Dabar, suprantu
Kitą rytą bevalgant koldūnus šiek tiek supykino. Gal per daug prieskonių prisidėjau, o gal... Iki mėnesinių dar gera savaitė, dar nėštumo testas turbūt nelabai ką teparodytų, reikia palaukti. Tačiau kur gi čia kantrybės turėsi, kai mintys sukasi apie galimą stebuklą.
Dar kitą rytą, atsikėlusi 6 val. ryto nuėjau pasidaryri testo. Nors buvo sekmadienis, tačiau negalėjau miegoti, galvoje kirbėjo mintis, jog manyje gali augti mažutė gyvybė.
Praėjo 5 minutės, viena juostelė. Nusiviliu, nubraukiu ašarą, vėl pasižiūriu į testą - o ten ryškėja antra juostelė. Nulekiu parodyt jos vyrui, gal čia man vienai matosi. Bet ne, antrą juostelę, nors ir neryškią, mato ir jis.
Reikia būtinai lėkti pas gydytoją, kad patvirtintų. Laukiu tos dienos, esu kaip ant sparnų, o kartu ir bijau per daug džiaugtis, kad netektų nusivilti.
Džiaugsmas...
Ir štai, mačiau tave, mano saulyte! Mes dar tik 0.3 mm dydžio, mes tokie maži, bet mes jau egzistuojam! Esu laimingiausia pasaulyje! Auk, mažuti, auk, tvirtėk. Mamytė tave labai saugos...
Pirmosios 12 savaičių ėjo lėtai. Jos pačios rizikingiausios, o aš jau taip myliu savo mažulėlį, kad būtų neapsakomai sunku, jei neduok dieve, jį prarasčiau. Jaučiausi labai silpna, kasdien pykino, tad laukiau ketvirtojo nėštumo mėnesio kaip išganymo.
Kiekvienas ultragarso tyrimas teikdavo be galo daug džiaugsmo, kai galėjau stebėti savo spurdantį angelėlį, matyti, kad jis gerai auga ir vystosi.
Toliau visą nėštumą jaučiausi puikiai. Kai sužinojom, jog turėsim mergaitę, tėvelis vis sakydavo, jog myli mus, savo mergaites, mumis rūpinosi, o aš jaučiausi labai graži ir laiminga. Jaučiau tikrą gyvenimo pilnatvę. Numatyta gimdymo data buvo rugsėjo 25-oji. Oras buvo puikus, nepaisant karštos vasaros, puikiai pailsėjau ir išsimiegojau.
Tavo kelionė pas mus...
Artėjant nėštumo pabaigai, seko mano kantrybė, taip norėjau pamatyti savo dukrytę, kad net gimdymo baimės nebejaučiau. Taip norėjau sužinoti, kaip ji atrodys, į ką bus panaši. Norėjau ją glausti prie savęs, rūpintis, myluoti, čiučiuoti.
Nuo 35-os savaitės mano kaklelis jau buvo visiškai sutrumpėjęs ir suminkštėjęs, tad galvojau, kad mažutė tikrai gims anksčiau. Tačiau ji buvo beveik kaip laikrodukas. Rugsėjo 22-osios rytą, 3 val. nakties pabudau nuo sarėmių skausmo. Nekėliau vyro, kažkaip sunku buvo patikėti, kad tai jau vyksta. Sarėmiai kartojosi kas 5 minutes, tačiau skausmas buvo visai pakenčiamas. Netrukus nubėgo vandenys, tuomet patikėjau, kad jau. Atsikėlė vyras, ramiai susiruošėme į ligoninę. 4:30 mane apžiūrėjo budinti gydytoja - grubi, apsimiegojusi ir nepatenkinta, kodėl ją prižadinau, mat pasak jos, "čia dar niekas nevyksta". Kaklelis atsivėręs tik 2 cm. Tik išlemeno, kad 15 val gal ir pradėsiu gimdyti, ir kad tiek to jau, galim kelti į gimdyklą, nes vandenys nubėgo. Buvau nuklizmuota ir po tokios apžiūros pasijaučiau visiškai sugniuždyta. Dieve, dar nieko nevyksta, o man jau taip skauda, kad pasilaikyt reikia. Tai kas dabar su manim bus, koks bus skausmas, kai jau kažkas vyks, ir kiek aš dar kankinsiuos.. Už lango tamsu, o man nuo tokių minčių ašaros rieda kaip pupos. Gerai, kad vyras buvo šalia, guodė, ramino.
Gimdykloje budinti akušerė patarė pasistengt numigti, nes laukia sunkus darbas. Tą ir stengiausi daryti. Tarp sarėmių snaudžiau, o per sarėmį tvirtai įsikibdavau vyrui į ranką. 7:30 paskambinau savo gydytojai. Sarėmiai kartojosi kas 1 min ir truko minutę. Sukau ratus apie gimdyklą ir kentėjau dantis sukandus. 8 val. mane apžiūrėjo, kaklelis buvo atsivėręs 5 cm. Padarė epidūrą, o tuomet jau pasaulis nušvito. Galėjau kalbėti ir juoktis, gydytoja nuramino, jog daugiau taip nebeskaudės.
9:30 kaklelis buvo atsivėręs 8 cm, o 10 val. pradėjau stumti. Atsimenu gydytojos žodžius, jog reikia stipriau, dar stipriau. Stengiausi viska daryti taip, kaip ji sako. Nuo stūmimų sukosi galva, o mintyse galvojau "jau čia pat, mano angelėlis jau čia pat". 10:26 išgirdau verksmą. Tą nuostabų verksmą, kurį prisiminsiu visą gyvenimą. Man padavė mano dukrytę, glaudžiau ją prie savęs. Glaudžiau taip, kaip kažkada svajojau.. Verkiau iš laimės. Iš laimės, kad jau turiu savo mažytę, kad jau tokį didelį darbą padariau.
Aš laimingiausia pasaulyje. Laimingiausia, nes turiu didžiausią pasaulyje turtą - savo vaikelį...
(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)
Sveikos, mamytės, ir aš nutariau parašyti savo gimdymo istoriją.
Pradžių pradžia...
Su vyru jau kurį laiką galvojam, kad norėtumėm vaikelio, savo mažulėlio.
Buvom operos ir baleto teatre. Per pertrauką, pamačiusi želė su grietinėle taip jos užsimaniau, ir su tokiu pasimėgavimu valgiau.. Nebuvau saldumynų mėgėja, tad nelabai supratau, iš kur toks keistas noras. Dabar, suprantu
Kitą rytą bevalgant koldūnus šiek tiek supykino. Gal per daug prieskonių prisidėjau, o gal... Iki mėnesinių dar gera savaitė, dar nėštumo testas turbūt nelabai ką teparodytų, reikia palaukti. Tačiau kur gi čia kantrybės turėsi, kai mintys sukasi apie galimą stebuklą.
Dar kitą rytą, atsikėlusi 6 val. ryto nuėjau pasidaryri testo. Nors buvo sekmadienis, tačiau negalėjau miegoti, galvoje kirbėjo mintis, jog manyje gali augti mažutė gyvybė.
Praėjo 5 minutės, viena juostelė. Nusiviliu, nubraukiu ašarą, vėl pasižiūriu į testą - o ten ryškėja antra juostelė. Nulekiu parodyt jos vyrui, gal čia man vienai matosi. Bet ne, antrą juostelę, nors ir neryškią, mato ir jis.
Reikia būtinai lėkti pas gydytoją, kad patvirtintų. Laukiu tos dienos, esu kaip ant sparnų, o kartu ir bijau per daug džiaugtis, kad netektų nusivilti.
Džiaugsmas...
Ir štai, mačiau tave, mano saulyte! Mes dar tik 0.3 mm dydžio, mes tokie maži, bet mes jau egzistuojam! Esu laimingiausia pasaulyje! Auk, mažuti, auk, tvirtėk. Mamytė tave labai saugos...
Pirmosios 12 savaičių ėjo lėtai. Jos pačios rizikingiausios, o aš jau taip myliu savo mažulėlį, kad būtų neapsakomai sunku, jei neduok dieve, jį prarasčiau. Jaučiausi labai silpna, kasdien pykino, tad laukiau ketvirtojo nėštumo mėnesio kaip išganymo.
Kiekvienas ultragarso tyrimas teikdavo be galo daug džiaugsmo, kai galėjau stebėti savo spurdantį angelėlį, matyti, kad jis gerai auga ir vystosi.
Toliau visą nėštumą jaučiausi puikiai. Kai sužinojom, jog turėsim mergaitę, tėvelis vis sakydavo, jog myli mus, savo mergaites, mumis rūpinosi, o aš jaučiausi labai graži ir laiminga. Jaučiau tikrą gyvenimo pilnatvę. Numatyta gimdymo data buvo rugsėjo 25-oji. Oras buvo puikus, nepaisant karštos vasaros, puikiai pailsėjau ir išsimiegojau.
Tavo kelionė pas mus...
Artėjant nėštumo pabaigai, seko mano kantrybė, taip norėjau pamatyti savo dukrytę, kad net gimdymo baimės nebejaučiau. Taip norėjau sužinoti, kaip ji atrodys, į ką bus panaši. Norėjau ją glausti prie savęs, rūpintis, myluoti, čiučiuoti.
Nuo 35-os savaitės mano kaklelis jau buvo visiškai sutrumpėjęs ir suminkštėjęs, tad galvojau, kad mažutė tikrai gims anksčiau. Tačiau ji buvo beveik kaip laikrodukas. Rugsėjo 22-osios rytą, 3 val. nakties pabudau nuo sarėmių skausmo. Nekėliau vyro, kažkaip sunku buvo patikėti, kad tai jau vyksta. Sarėmiai kartojosi kas 5 minutes, tačiau skausmas buvo visai pakenčiamas. Netrukus nubėgo vandenys, tuomet patikėjau, kad jau. Atsikėlė vyras, ramiai susiruošėme į ligoninę. 4:30 mane apžiūrėjo budinti gydytoja - grubi, apsimiegojusi ir nepatenkinta, kodėl ją prižadinau, mat pasak jos, "čia dar niekas nevyksta". Kaklelis atsivėręs tik 2 cm. Tik išlemeno, kad 15 val gal ir pradėsiu gimdyti, ir kad tiek to jau, galim kelti į gimdyklą, nes vandenys nubėgo. Buvau nuklizmuota ir po tokios apžiūros pasijaučiau visiškai sugniuždyta. Dieve, dar nieko nevyksta, o man jau taip skauda, kad pasilaikyt reikia. Tai kas dabar su manim bus, koks bus skausmas, kai jau kažkas vyks, ir kiek aš dar kankinsiuos.. Už lango tamsu, o man nuo tokių minčių ašaros rieda kaip pupos. Gerai, kad vyras buvo šalia, guodė, ramino.
Gimdykloje budinti akušerė patarė pasistengt numigti, nes laukia sunkus darbas. Tą ir stengiausi daryti. Tarp sarėmių snaudžiau, o per sarėmį tvirtai įsikibdavau vyrui į ranką. 7:30 paskambinau savo gydytojai. Sarėmiai kartojosi kas 1 min ir truko minutę. Sukau ratus apie gimdyklą ir kentėjau dantis sukandus. 8 val. mane apžiūrėjo, kaklelis buvo atsivėręs 5 cm. Padarė epidūrą, o tuomet jau pasaulis nušvito. Galėjau kalbėti ir juoktis, gydytoja nuramino, jog daugiau taip nebeskaudės.
9:30 kaklelis buvo atsivėręs 8 cm, o 10 val. pradėjau stumti. Atsimenu gydytojos žodžius, jog reikia stipriau, dar stipriau. Stengiausi viska daryti taip, kaip ji sako. Nuo stūmimų sukosi galva, o mintyse galvojau "jau čia pat, mano angelėlis jau čia pat". 10:26 išgirdau verksmą. Tą nuostabų verksmą, kurį prisiminsiu visą gyvenimą. Man padavė mano dukrytę, glaudžiau ją prie savęs. Glaudžiau taip, kaip kažkada svajojau.. Verkiau iš laimės. Iš laimės, kad jau turiu savo mažytę, kad jau tokį didelį darbą padariau.
Aš laimingiausia pasaulyje. Laimingiausia, nes turiu didžiausią pasaulyje turtą - savo vaikelį...
(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)
Dalintis
ir stai leidzia i stubura nuskausminamuosius, paguldo.... kazkaip svaigsta galva..... anesteziologe visad kalbina...... ir isgirdau riksma..... mano gydytojai talkininkaves operacijoje kitas gydytojas vyras pasako- tuoj isgirsit kita riksma. ir isties po minutes- kitas riksmas, akyse pasirode asaros....... buvau laiminga.
po akimirkos akusere atnese dvynukus prie manes suvyniotus i siltus pledukus. matesi tik veidukai. nesugebejau pati ju paliesti ir paglostyti ranka, padejo anesteziologe.....
vat..... 
Pradzioj nestyprus net neleidau sau pagalvoti kad jau prasideda, bet jau apie 24:00 jauciu kad kartojasi kas 10 min sakau vyrui turbut jau, paskambinau savo priziurinciai gydytojai ji pasake ruoshtis vaziuoti i gim.namus, ten mes buvom apie 2:00 val ryto 
ir sunki ir ilga! 
