Aurora - sveikinimai sukaktuviu proga

Na taip... Žmonių mentalitetas Sėdžiu va ir galvoju - kaip man pasisekė "paėmė" mane su savu vaiku... o galėjo gi ir "neimti" Oho koks praradimas būtų buvęs... Sarkazmas čia - nepiktas, bet sarkazmas

Ar iš tiesų santuoka tėra įrodymas kad kažkam tu ale esi reikalingas, kad "paimtu"... Jei taip, tai man tokios santuokos nereikia Aš tikiu santuoka!!! Todėl ir esu žmona... Bet man santuoka visų pirma vidinis sprendimas, o tai ilgas procesas...

.[1'>[3'>[1'>{comment691446687556486_691715777529577}.[0'>.{right}.[0'>.{left}.[0'>.[0'>.[0'>[3'>.[0'>.[3'>.[1'>[3'>[1'>{comment691446687556486_691715777529577}.[0'>.{right}.[0'>.{left}.[0'>.[0'>.[0'>[3'>.[0'>.[3'>.[0'>.[0'>Gal ne tiksliai išsireiškiau pirmame poste - aš niekad nenorėjau, kad "šeima" mus įkalintų - juk kaip 10 dievo įsakymų privalome vykdyti ir šitą nežinau kieno įvestą "tobulybę": pirmiausia ženykis, tik paskui į lova ir BŪTINAI vaikas (nes gi mes ne šiaip einam į lovą, lova tai vaikų kūrimo mechanizmas...) Kodėl būtent taip? O kodėl ne pirmiausia prisijaukinti tą "šeimą"? Taip organiškai ir paprastai ateiti į ją, savanoriškai, o ne "iš reikalo"... ( ne vaikas yra reikalas, o ta prievarta - draugaujat? Kokios dar draugystės? Greit tik į "zaksą"  Gi negražu... gi ką kaimynka pasakys???   Kaip tik tie stereotipai ir verčia mus elgtis "iš reikalo"... Pora gyvena, kuriasi, pradeda mąstyti apie santuoką, vaikus, bendrą ateitį... ir jau tada žūt būt ženykis, nes ale jei va imsi ir planuotai pastosi iki vestuvių..... vaje vaje kokia gėda Mūsų šeimoje "iš reikelo" nieko nėra, kiekvienas sprendimas gimsta svarstytas ir brandus... Gal vertėtų ne santuokas skatinti, o patį požiūrį apskritai į tai kas yra šeima, kas yra pati santuoka formuoti... PIRMIAUSIA SAVO GRAŽIU PAVYZDŽIU... Kai mūsų vaikai ims gerbti santuoką, mylėti savo antras puses ir suvoks, kad išlaikyti santuoką tvirtą ir gražią tai nuolatinis "darbas" ir "kūryba"... Jie kur šeimas, tuoksis - tik tą darys ne todėl kad privertė močiūtė ar mama - o todėl kad pirmiausia "prisijaukinę" ir gyliai širdy suformavę savo šeimą jie jas sukurs brandžias, tvirtas

Su vyru draugavome virš 5 metų, nuo vestuvių jau 3,5 metų

Paskutiniu metu dar vieną pasakymą vis dažniau išgirstu, kuris man rėžia ausį - o, man jam(jai) artėja 30, greičiau žmonos (vyro) ieškoti reikia...

LABAI GERAI assssss sakai, kad ne dėl kitų reikia tuoktis, o dėl savęs ir partnerio  o kalbų atsiranda visada ir iš nieko :)
apie 30mečius ir jų viengungystę ir man tenka girdėti. Bet juk šiandienos pasaulyje žmonės tuokiasi vis vėliau, jei apskritai susituokia 

Mano nuomone santuoka ivyksta tada, kada du zmones tampa vienu. Metrikacijoj vyksta valstybinis uzregistravimas dvieju zmoniu susitarimo gyventi kartu ir dalintis viskuo vienas su kitu, baznycioje du zmones gauna bendro gyvenimo palaiminima, o santuoka ivyksta kai du zmones sueina pirma karta. Galima pradeti svarstyti, kodel siandien tiek daug besiskirianciu. O todel, kad zmones tureje ne viena partneri ir yra pasimete viduje.Kazkas sake kad santuokai ruosiasi viduje. Is dalies sutinku, viduje nusprendziam su kuo myletis, bet senoveje ne siaip sau suguldavo po vedybu ir saugojo nekaltybe, zmones nezinojo, bet nujaute, kad reikia gyventi dorai ir taip neuzsikresti neigiamybemis nuo kitu. Dabar tai madinga issilakstyti pries vedybas. Ir besilakstydami susirenka nematomus visu partneriu "perliukus" - ligas, blogus iprocius ir t.t. Surenka ir gera informacija, tik geris blogyje paskesta, nes jo daugiau.
Nesvarbu ar moteris pastoja pries oficialias vestuves ar po ju, svarbu kad gyventume bandydami issaugoti savo seima ir likti vienas kitam istikimais. Tada ir laime lydes ir sveikata tvers :)

Nezinau, ar mano minti anksciau visi suprato, bet esme tame, kad kalbu visada atsiras. ir geru ir blogu, nesvarbu. Zmones be apkalbu gyventi negali, todel jei pastosi pries vestuves busi arba ta, kuri zenijosi is reikalo, arba ta kurios net neima ir siaip dar visko pilna apie ka pliurpti (ne)reikia

mes kartu jau devyni su vyru jau devyni metai, prieš santuoką keturi metai gyvenome kartu ir jau santuokoje 5 metai :) galiu pasakyt tik tiek, kad šiandien esu tirkai laiminga, kad kartu kuriame bendrą ateitį. Kai sugalbvoje, jog norime įteisinti savo santykius, tikrai nesilaukiau ir ne iš reikalo buvom tvirtai nusprendę jog tirkai norim būt kartu, mylime vienas kitą, ir norim kurti bendrą ateitį kartu, ir taip jau gavosi, kad per vestuves buvau pastojus jau nei pati to nežinodama, tai buvo kalbu po vestuvių, va vidėlto iš reikalo jie aišku įstrigo tie žodžiai, bet šiandien pagalvojus juokas ima, svarbiausia ir didžiausias mūsų pasiekimas, kad mes vis toliau einame kartu :) dėl ko manau mes tikrai pasirinkome teisingai