...Senis besmegenis – jau toks simpatiškas, mielas, mažutis, su eglišakių šukuosena, su besišypsančia veido išraiška.... Toks „sutvėrimas“ patraukia tikrai ne vieno akį, ypač, keliaujančių pakvėpuoti grynu oru su vaikais. O šių laikų galimybės leidžia su savimi beveik visada turėti ir prietaisą, galintį sustabdyti akimirką: fotoaparatas, mobilusis telefonas. Ir stabdom, fiksuojam matytą. Tėveliai stato šalia besmegenio savo atžalas ir.... patys paprastai patogiai atsistoję, kad niekas „neišmuštų“ iš po kojų žemės, „pleškina“.... Deja, mielo senio besmegenio fotografijoj nebelieka – matosi tik faktas – stovi koks tai iš sniego sulipdytas, vaikutis „sumažėjęs“...

 

Deja, kartais sustabdyta akimirka taip ir lieka tik atmintyje, o fotografijoje išblėsta, neatitinka to, kas buvo... jausmo, potyrio...

 

Pabandėme į mažą krūvelę sudėti tai, kas gali padėti, jog fiksuojama akimirka būtų smagesnė, išraiškingesnė, ir nesvarbu, kokiu fotoaparatu tai daroma.

 

Nebijokime pakeisti kūno padėtį iš vertikalaus stovėjimo, ypač, kai fotografuojame vaiką –  tūptelkime, nusileiskime su fotoaparato objektyvu iki vaikučio akių lygio ar net dar žemiau. Paieškokime įdomesnių fotografavimo kampų, nebijokime pajudėti. Juk juokingiau atrodo, kai fotografuojama atsistojus kojas pražergus pečių lygyje, ištiesus rankas į prieky ir piktai susiraukus, nei tada, kai mama ar tėtis šnekindamas klesteli kartu su mažuoju ant žolės ar kilimo, pabėga su juo, tūpteli – juk tai natūralu ir šilta. Jei fotografuojame objektyvą laikydami aukščiau vaiko – vaikutis „sumažėja“, jei jo akių lygyje ar žemiau – tampa „didesnis“.  

 

Stenkimės, kad aplink vaikutį, ar vaikutį su sesėmis, broliais, tėveliu ar mamyte, nebūtų daug daiktų, ypač skirtingų, savo stiliumi, spalvomis – geriausia, kad fonas būtų vienspalvis, šviesus. Jei fiksuojamą akimirką negalima nieko pakeist – tiesiog viena akimi sekdami objektyve vaikutį, kita žiūrėkime, iš kurios pusės mažiausiai matosi foninio „bardakėlio“ – juk mes nestovime, taip? J (Jei nusprendėme fonui panaudoti vienspalvę paklodę, nepamirškime išlyginti, nes tai labai matosi fotografijoje, arba taip suglamžyti, kad matytųsi, jog tai padaryta specialiai.)

 

Atkreipkime dėmesį fotografuodami, kad kuo tiesesnė būtų horizonto linija (arba taip kreipkime fotoaparatą, kad tikrai matytųsi, jog pasvirusio į vieną ar kitą pusę horizonto tikrai norėjome, kad tai papildo mintį.).

 

Nebijokime spragtelt fotoaparatu ne vieną, o daug kartų ir iš skirtingų pozicijų – juk šių laikų skaitmeninės laikmenos leidžia pažaisti tiek, kiek norime – padarome daug kadrų, o po to išrenkame labiausiai vykusį..

 

Jei tikrai žinome, jog fotografuosime tą ar kitą akimirką – nepamirškime modelio ar medelių aprangos. Stengiamės aprengti daugiau vienspalviais, tarpusavyje derančiais, be užrašų rūbeliais. Pastarieji labai greit išeina iš mados, neskoningai „pasensta“ fotografijose.

 

Visada fotografija atrodo gražesnė, daryta natūraliame apšvietime, be blico. Turėkime tai mintyje, prieš numatydami „planuotus“ fotografavimo malonumus. Bet, nestatykime fotografuojamųjų saulėje ar prieš ją – veidai taps „išdegę“ arba taip susiraukę, kad... Jei namie fotografuojame – darykime tai arčiau lango, patys nugara ar šonu atsisukę į jį.  Stebėkime, kad ant veido nebūtų saulės pašviestų ir neapšviestų vietų, nes toks dalykas padaro „žalmargės“ įspūdį. Nebent tai vėl daroma su mintimi, pvz., apšviesti tik saulės spindulėliu akytę, žaisliuką....

 

Kad ir koks mielas mums savas vaikutis, bet, nepamirškim, kad fotografija – toks dalykas, kurį žiūri kiti. Tad, jei fiksuojame košės valgymą, nosytės pūtimą – darykime tai subtiliai, nes išsimozojęs vaikutis,  „varveklis“ panosėj, tyrinėjimų laboratorija sauskelnėse – ne itin gražiai atrodo. Na, jei yra noras tokioms super buitinėms fotografijoms, lai tai būna tik šeimyniniam albumui, o ne kam svetimam parodyt. Tas pats ir su tomis fotografijomis, kuriose matosi intymios vietos. Dažnai mamos (rečiau tėčiai) mėgsta fiksuoti mielas akimirkas vonioje, kurioje kartu su vienu iš tėvelių maudosi ir mažylis. Vėl – tai darykime subtiliai. Ypač atkreipkime dėmesį, kai tokias fotografijas norime talpinti internete – tai virtualus pasaulis, kuriame yra visokių žmonių, su įvairiais pomėgiais ir polėkiais.

 

Akys – tai atspindys nuotaikų, minčių, todėl nepamirškime jų fotografijose. Jose juk ir atsispindi akimirkos nepakartojamumas, išskirtinumas, o todėl ir paimam fotoaparatą į rankas, kad užfiksuotume pačiausią...

 

Jei turime fotoaparatą – įsigykime trikojį! Tai labai naudingas (sakytume – būtinas) daiktas, net jei nenorite pagauti „aštrių kaip smeigtukas“ kadrų – ryškių, sufokusuotų nuotraukų. Juk daug geriau turėti galimybę savo šeimos akimirkas fiksuoti pačiam, nei prašyti praeivio, kad nufotografuotų.  Pasistatome trikojį (paprastučiai, nesunkiems fotoaparatams laikyti yra tikrai nebrangūs, nesunkūs), ramiai pažiūrime, kur gražiau, kaip gražiau jūsų šeimos nariams stovėti, tupėti, gulėti, nustatome ant automatinio delsikio ir ... belieka pačiam fotografui prisijungti prie smagaus šeimos būrelio. Svarbiausia – jokio streso, kadrą galime kartoti tiek, kiek norime - juk ne svetimas jus fotografuoja.

Visur ir visada ieškokime netikėčiausių dalykų!  

 

Pagarbiai, fotografuojančios mamytės Valerija ir Laima

 

 

 

 

Čia parašytos mintys tikrai įgyvendinamos su įvairiais fotoaparatais,
nereikia turėti profesionalių. Padaryta 5 min. to paties objekto "fotosesija" su DSLR - veidrodine kamera ir paprasta sena muilinuke. Meno nėra, bet bandyta parodyti tai, kad galima kitaip pažiūrėti į fotografuojamą
objektą: pamąstyti apie foną, pažiūrėti į fotografuojamą objektą ne iš
viršaus...

 

Laima